Global menu

Our global pages

Close

Teisės naujienos 2011 birželis

  • Lithuania

    30-06-2011

     

    ADMINISTRACINĖ TEISĖ

    Priimtos Antspaudų ir spaudų apyvartos kontrolės įstatymo pataisos

    Atsižvelgiant į 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – Direktyva dėl paslaugų vidaus rinkoje) nuostatas ir siekiant gerinti verslo aplinką bei mažinti administracinę naštą verslui 2011 m. gegužės 19 d. priimtas įstatymas dėl Lietuvos Respublikos antspaudų ir spaudų apyvartos kontrolės įstatymo pakeitimų.

    Pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą antspaudus ir spaudus turi teisę gaminti tik teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, užsienio valstybių juridinių asmenų filialai, turintys licenciją gaminti antspaudus. Priimtomis įstatymo pataisomis panaikintas antspaudų gamybos licencijavimas ir vietoje jo įtvirtinta mažiau ūkio subjektų veiklą ribojanti priemonė – pareiga pranešti Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos apie antspaudų gamybos pradžią. Įstatymo pataisomis taip pat suteikta teisė verstis antspaudų gamyba ne tik juridiniams asmenims, kitoms organizacijos ar jų padaliniams, bet ir fiziniams asmenims.

    Be to, Valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms, asmenims, kurie turi teisę naudoti antspaudus su Lietuvos valstybės ar savivaldybės herbais, nebereikės gauti leidimų užsakyti pagaminti antspaudus.

    Šios pataisos įsigalios 2011 m. rugpjūčio 1 d.

    DARBO TEISĖ

    Priimti Darbo kodekso pakeitimai

    2011 m. gegužės 19 d. pakeisti LR darbo kodekso (toliau – DK) 88,108, 113, 1301 ir 132 straipsniai. DK 88 straipsnis papildytas 3 dalimi, kuri įtvirtina, kad įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones ypatumus nustato specialus Lietuvos Respublikos įstatymas. Šis specialus įstatymas – tai Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas, apie kurį smulkiau aprašyta žemiau.

    DK 108 straipsnyje, kuriame pateikiamas darbo sutarčių rūšių sąrašas, terminas „laikinoji darbo sutartis“ pakeistas terminu„ trumpalaikė darbo sutartis“. Atitinkami redakcinio pobūdžio pakeitimai padaryti DK 113, 1301 ir 132 straipsniuose, kuriuose laikinoji darbo sutartis taip pat pervardyta į trumpalaikę.

    DK 88, 108, 113, 1301 ir 132 straipsnių pakeitimai įsigalios 2011 m. gruodžio 1 d.

    Priimtas Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas

    Iki šiol Lietuvos Respublikoje nebuvo teisės akto, kuris reguliuotų įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones teisinių santykių visumą, vadinamąją „darbuotojų nuomą“. Siekiant perkelti 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones nuostatas bei užtikrinti geresnes verslo sąlygas, kad verslas galėtų priimti darbuotojus lankstesnėmis formomis, 2011 m. gegužės 19 d. buvo priimtas Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas.

    Šiuo įstatymu nustatyti darbo santykių tarp laikinųjų darbuotojų ir laikinojo įdarbinimo įmonės ypatumai, įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones santykiuose dalyvaujančių asmenų teisės ir pareigos. Įstatyme nustatyta, kad darbo sutartis sudaroma su laikinojo įdarbinimo įmone, t. y. tarp laikinojo darbuotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės susiklostantys santykiai yra darbo teisiniai santykiai. Laikinojo įdarbinimo įmonė darbuotoją siunčia dirbti į kitą įmonę ar pas kitą asmenį, kurie vadinami laikinojo darbo naudotojais. Įstatyme apibrėžta, kad laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo teisiniai santykiai yra civiliniai santykiai.

    Tuo tarpu teisiniai santykiai tarp laikinojo darbuotojo ir laikinojo darbo naudotojo nėra laikomi tradiciniais darbo teisiniais santykiais, kadangi darbo sutartis tarp laikinojo darbo naudotojo bei laikinojo darbuotojo nesudaroma. Laikinojo darbo naudotojas turi teisę iš laikinojo darbuotojo reikalauti atlikti darbo funkciją, vykdyti su tuo susijusius nurodymus. Kadangi laikinojo darbo naudotojas visiškai kontroliuos darbo procesą, už saugių ir sveikų darbo sąlygų užtikrinimą yra atsakingas laikinojo darbo naudotojas. Laikinojo darbo naudotojas privalo iki darbo pradžios pasirašytinai supažindinti laikinąjį darbuotoją su jo būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais jo darbą laikinojo darbo naudotojui reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat su taikomais darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais. Laikinasis darbuotojas privalo būti supažindintas su rizikos ir pavojaus sveikatai darbo vietoje veiksniais, apsisaugojimo nuo jų priemoniųpanaudojimu. Laikinojo darbuotojo darbo režimas yra aptariamaslaikinojo įdarbinimo sutartyje tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo. Taigi laikinojo darbuotojo darbo laikotarpiu laikinojo darbo naudotojas perima dalį, tačiau ne visas darbdavio teises bei pareigas.

    Laikinojo įdarbinimo įmonės turės teikti Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės (ar jos įgaliotos institucijos) nustatyta tvarka ir terminais informaciją apie pradėtą vykdyti įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmonę veiklą, nurodant darbo naudotojus, su kuriais sudarytos laikinojo įdarbinimo sutartys ir jiems dirbti nusiųstų laikinųjų darbuotojų skaičių. Šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti laikinųjų darbuotojų teisių apsaugą.

    Tikimasi, kad naujas įstatymas skatins kurti naujas darbo vietas, pagyvins darbo rinką ir padės mažinti nelegalų darbą. Šis įstatymas įsigalios 2011 m. gruodžio 1 d. Iki šios datos Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turės priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

    Priimti nauji Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai nuostatai

    Nuo 2010 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2, 8, 12, 13, 22, 27 straipsnių pakeitimai ir papildymai, kuriais, be kita ko, buvo atsisakyta juridinio ar fizinio asmens, teikiančio darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas, licencijavimo siekiant įgyvendinti Direktyvą dėl paslaugų vidaus rinkoje ir nustatyti nediskriminacinį teisinį reguliavimą kitų valstybių narių darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugų įmonėms teikėjų atžvilgiu, užtikrinti vienodas verslo ir konkurencijos sąlygas. Atsižvelgdami į minėtų straipsnių pakeitimus ir papildymus, 2011 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos apsaugos ministrai įsakymu Nr. A1-266/V-575 pripažino netekusiais galios šių ministrų 2003 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-186/V-694 patvirtintus Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinius nuostatus bei patvirtino naujus Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinius nuostatus. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors ir buvo atsisakyta reikalavimo dėl licencijavimo, darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai, juridinio asmens darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai ir fiziniai asmenys, vykdantys darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, privalo atitikti kvalifikacijos reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kad darbuotojų sauga ir sveikata ir ypač nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijos gerinimas yra svarbi sritis visuomenės interesų požiūriu. Šių kvalifikacinių reikalavimų aprašas patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. A1-342.

    ĮMONIŲ TEISĖ

    Patvirtinti asociacijos pavyzdiniai steigimo dokumentai

    2011 m. birželio 3 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-142 patvirtinti pavyzdinė asociacijos steigimo sutarties forma ir pavyzdiniai asociacijos įstatai. Asociacijų steigimo dokumentus sudaryti naudojantis nurodytu įsakymu patvirtintomis pavyzdinėmis dokumentų formomis ir juos teikti elektroniniu būdu Juridinių asmenų registro tvarkytojui bus galima Juridinių asmenų registro tvarkytojui įdiegus informacinę sistemą, kurioje bus sudaryta galimybė asociacijų steigimo dokumentus teikti elektroniniu būdu tiesiogiai Juridinių asmenų registro tvarkytojui naudojantis Registrų centro savitarnos sistema adresu www.registrucentras.lt/savitarna/.

    Patvirtinti viešosios įstaigos pavyzdiniai steigimo dokumentai ir jų pildymo rekomendacijos

    2011 m. birželio 10 d. LR Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-407 patvirtintos pavyzdinės viešosios įstaigos steigimo akto ir steigimo sutarties formos, pavyzdiniai viešosios įstaigos įstatai ir šių pavyzdinių steigimo dokumentų pildymo rekomendacijos. Juridinių asmenų registro tvarkytojui savo informacinėje sistemoje atlikus reikiamus techninius pakeitimus, bus galima viešųjų įstaigų steigimo dokumentus sudaryti naudojantis nurodytuoju įsakymu patvirtintomis pavyzdinėmis dokumentų formomis ir juos elektroniniu būdu teikti tiesiogiai Juridinių asmenų registro tvarkytojui naudojantis Registrų
    centro savitarnos sistema adresu www.registrucentras.lt/savitarna/.

    JŪRŲ TEISĖ

    Patvirtinta nauja Verslo ginčų sprendimo tvarka Jūrinio arbitražo teisme

    Nuo 2008 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikia Jūrinis arbitražo teismas. Šį specializuotą trečiųjų teismą iki šiol administravo VšĮ „Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas“ (toliau – Vilniaus arbitražas). Remiantis tarp Vilniaus arbitražo ir Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos (toliau – LLSRA) 2011 m. balandžio 13 d. sudaryta partnerystės sutartimi, Jūrinį arbitražo teismą nuo 2011 m. liepos 1 d. partnerystės pagrindais administruos abi šios institucijos.

    Lietuvos arbitražo asociacijos Visuotinio narių susirinkimo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 1-2 ir LLSRA 2011 m. gegužės 27 d. bendru Tarybos sprendimu patvirtintoje Verslo ginčų sprendimo tvarkoje Jūrinio arbitražo teisme nustatyta, kad Jūrinio arbitražo teismui teismingi visų rūšių ir kategorijų tarptautiniai ir vidiniai jūrinės veiklos srityse kylantys verslo ginčai, išskyrus tuos iš jų, kuriems Lietuvos įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais arba sandorių šalių susitarimais nustatyta kitokia, nei arbitražinė, jų nagrinėjimo ir išsprendimo tvarka. Šiuo metu Jūrinio arbitražo teisme galioja atskiros tvarkos, reglamentuojančios tarptautinių ir nacionalinių jūrinio verslo ginčų sprendimų procedūras. Tuo tarpu naujai patvirtinta Verslo ginčų sprendimų tvarka Jūrinio arbitražo teisme nuo 2011 m. liepos 1 d. bus taikoma tiek tarptautinių, tiek nacionalinių jūrinio verslo ginčų sprendimui.

    Kaip ir iki šiol, ieškinys konkrečiam jūriniam verslo ginčui nagrinėti ir išspręsti turės būti įteikiamas Vilniaus arbitražo Sekretoriatui arba LLSRA aptarnaujamai Lietuvos arbitražo asociacijos atstovybei Klaipėdoje.

    KONKURENCIJOS TEISĖ

    Konkurencijos taryba pateikė paaiškinimus dėl mažareikšmiškumo Reklamos įstatymo bylose

    Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta, kad klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimo atvejus tiria ir nagrinėja Konkurencijos taryba. Tais atvejais, kai Reklamos įstatymo pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos Reklamos įstatymo saugomiems asmenų interesams, Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos.

    Siekdama paaiškinti, į kokius pagrindinius kriterijus ir kokias aplinkybes Konkurencijos taryba atsižvelgs vertindama, ar pareiškime nurodyti faktai yra mažareikšmiai, nedarantys esminės žalos Reklamos įstatymo saugomiems interesams, 2011 m. gegužės 25 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 1S-98, kuriuo patvirtino Konkurencijos tarybos paaiškinimus dėl mažareikšmiškumo Reklamos įstatymo bylose. Paaiškinimuose kaip vieni svarbiausių kriterijų, kurie rodo galimą žalą Reklamos įstatymo saugomiems interesams, nurodyti reklamos sklaidos mastas ir trukmė. Kiti kriterijai – tai galimo pažeidimo pobūdis, reklamoje pateikiamos informacijos galimas poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui, reklamos auditorijos dydis, reklamos tikslinės grupės pobūdis, galima techninė klaida, skundų dėl reklamos skaičius, pakartotinumas, suėjęs senaties terminas baudos skyrimui už galimai klaidinančios reklamos skleidimą ir kt.

    Konkurencijos taryba pažymėjo, kad kriterijų reikšmingumas, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, prekių savybių ir ypatybių, gali būti skirtingas, todėl Konkurencijos taryba nurodytus kriterijus bei jų reikšmingumą vertins kiekvienu atveju atskirai. Be to, net ir pareiškime (skunde) pateiktus faktus pripažinus mažareikšmiais, toks sprendimas nereiškia konstatavimo, kad nėra Reklamos įstatymo pažeidimo, ir neužkerta kelio ūkio subjektams kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

    TEISMŲ PRAKTIKA

    Lietuvos teismų praktika

    Dėl įkeisto daikto arešto ir laikinųjų apsaugos priemonių atribojimo, vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės, sutarties nutraukimo prieš terminą taisyklių

    2011 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-7- 272/2011, kurioje tarp fizinių asmenų ir kreditą nekilnojamajam turtui pirkti suteikusio banko kilo ginčas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūros teisėtumo. Sprendžiant klausimą, ar galima kasacija dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, šioje byloje tapo aktualus įkeisto daikto arešto ir laikinųjų apsaugos priemonių, viena iš kurių yra ir nekilnojamojo turto areštas, instituto atribojimas. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad nors įkeisto daikto areštas ir laikinosios apsaugos priemonės turi bendrų bruožų – jomis priverstinai laikinai suvaržomos skolininko arba atsakovo turtinės teisės, siekiant išsaugoti realaus kreditoriaus arba ieškovo reikalavimo patenkinimo galimybę, tačiau skiriasi šių institutų prigimtis, paskirtis, taikymo prielaidos ir tvarka. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad įkeisto daikto arešto, taikomo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos priemone CPK 144 straipsnio prasme ir konstatavo objektyvią būtinybę pakeisti ankstesnę šią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką.

    Be to, išplėstinė teisėjų kolegija kvalifikavo kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo ir akcentavo teismų pareigą atlikti vartojimo sutarčių, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo, sąlygų sąžiningumo kontrolę (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai.

    Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje laikantis šių taisyklių kreditorius privalėjo pateikti duomenis apie tai, kad per nustatytą papildomą terminą skolininkas neįvykdė reikalavimo ir dėl to kreditorius sutartį nutraukė. Siekdamas įgyvendinti CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatytas priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto sąlygas, kreditorius turi procesinę pareigą (CPK 178 straipsnis) pateikti įrodymus, kad sutartis yra tinkamai nutraukta, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą. Nesant duomenų apie tai, kaip skolininkai vykdė prievolę per nustatytą papildomą terminą, neįmanoma nustatyti, ar pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, todėl hipotekos teisėjas negali pradėti priverstinio išieškojimo procedūros ir privalo kreditoriaus prašymą atmesti.

    Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika

    Dėl jurisdikcijos nustatymo nuotolinės prekybos atveju

    Italijos įmonė „Edil Centro“ ir Prancūzijos įmonė „Electrosteel“ sudarė prekių pirkimo pardavimo sutartį, tačiau nesusitarė dėl teismingumo. Tarp sutarties šalių kilus ginčui dėl sutarties vykdymo, taip pat kilo ginčas ir dėl jurisdikcijos. Pagal bendrąsias 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatas, Europos Sąjungos valstybėje narėje turintiems nuolatinę buvimo vietą juridiniams asmenims bylos turi būti keliamos jų nuolatinės buvimo vietos valstybės teismuose. Nesant susitarimo dėl jurisdikcijos, Reglamente numatytos specialios taisyklės, pagal kurias Valstybėje narėje turinčiam nuolatinę buvimo vietą atsakovui byla dėl sutarties gali būti iškelta ne nuolatinės buvimo vietos valstybėje, o kitoje valstybėje narėje, kur turėjo būti įvykdyta atitinkama prievolė. Jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta pagal Reglamentą laikoma: parduodant prekes – valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį, o teikiant paslaugas – valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį. Prekių pardavėja „Edil Centro“ teigė, kad sutartyje įrašyta prekės pristatymo vieta pardavėjos buveinėje Italijoje, todėl Italijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą, o pirkėja „Electrosteel“ įrodinėjo Prancūzijos teismų jurisdikciją. Išnagrinėjęs bylos aplinkybes, 2011 m. birželio 9 d. ETT priėmė prejudicinį sprendimą byloje C‑87/10, kuriame išaiškino, kad nuotolinės prekybos atveju sutarta prekių pristatymo vieta turi būti nustatoma remiantis sutarties nuostatomis, atsižvelgiant į visas svarbias sutarties nuostatas ir sąlygas, kurios gali aiškiai apibrėžti šią vietą, įskaitant visuotinai pripažintas ir tarptautinės prekybos papročiais įtvirtintas nuostatas ir sąlygas, kaip antai Tarptautinių prekybos rūmų parengtas 2000 m. paskelbtos redakcijos „Incoterms“. ETT pažymėjo, kad nuostatos, kuriomis apibrėžiamos vien su prekių pervežimu susijusios rizikos paskirstymo arba išlaidų paskirstymo tarp sutarties šalių sąlygos nebūtinai nurodo ir prekių pristatymo vietą. Jeigu aiškinant sutartį ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, šia vieta turi būti laikoma fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta.

     

    < Go back

    Print Friendly and PDF
    Subscribe to e-briefings